Rimaldas Vikšraitis „Homo Vikšraitis“

„Homo Vikšraitis“ – tai dar nematytų vaizdų rinkinys, kurio turinį sudaro nuotraukos, darytos paskutiniu trisdešimties metų laikotarpiu. Kaip teigia albumo teksto autorius, meno kritikas, menotyrininkas, kuratorius, Kauno fotografijos galerijos rezidentas, Adam Mazur, „Vikšraičio (1954) nuotraukų žiūrėjimą lydintis nepatogumo jausmas primena lenkų neodadaistų iš Kalisko Lodzės nerimą keliančio meno koncepciją, bet, kaip būdinga lietuvių fotografui, jis labiau susitelkęs į formą (tos nuotraukos yra gražios!). Puiki pajuoka iš inscenizuotai fotografijai reikalingos įžūlios metaforos traukia prie Vikšraičio nuotraukų taip pat, kaip atstumia nuo čekų menininkų Jano Saudeko ar Ivano Pinkavos. Dėl ekspresyvaus siurrealistinių Vikšraičio performansų pobūdžio pretenzingas Helsinkio mokyklos dirbtinumas tampa dar labiau pastebimas. Nors Vikšraitis nepraustaburnis, jis nėra brutalus kaip ukrainiečių fotografai Arsenas Savadovas ar Borisas Michajlovas. Vis dėlto Vikšraitis yra autentiškesnis už Michajlovą ir nesižavi prievarta („Myliu savo nuotraukų herojus“ – sako jis).“