Žurnalas Kaunui „Į“ #2: Vanduo

„Apie filosofijos pradininku laikomą Talį Miletietį žinome ne tiek jau ir daug. Nes jei jis ką ir parašė, mūsų tai nepasiekė. Liko tik keli jam priskiriami posakiai ir liudijimai, papasakoti po jo gyvenusių filosofų, kuriuos vargu ar galime pavadinti Talio mokiniais. Nes neatrodo, kad jie iš Talio daug ką perėmė.
Iš tų liudijimų bylojanti oficialioji filosofijos istorija jį priskiria vadinamiesiems septyniems graikų išminčiams, priklausantiems kintančiam, nelygu šaltinis, sąrašui protin¬giausių VI a. prieš Kristų gyvenusių graikų, išmaniusių tiek mokslo, tiek politikos ir kasdienio gyvenimo dalykus.
Talis, kaip liudija beveik amžininkai, domėjosi matema¬tika ir geometrija. O ypač astronomija. Apie jį pasakojama štai kas: sako, kad Talis, vedamas senės tarnaitės, išėjęs iš namų patyrinėti žvaigždžių ir įkritęs į šulinį. O senė jam, gailiai dejuojančiam, tarė: „Tu, Tali, negalėdamas pamatyti to, kas yra po tavo kojom, dar galvoji pažinti tai, kas yra danguje!“
Šulinys greičiausiai buvo išdžiūvęs, nes Talis nenuskendo. Ši aplinkybė svarbi. Nes visų geriausiai žinome, kad, kaip reziumavo Diogenas Laertietis, „visa ko pradžia Talis laikė vandenį“. Mintis, kad viskas pasaulyje kyla iš vieno vienintelio prado ir į jį sugrįžta, turi kažin kokio neatsispiriamo žavesio ir neįveikiamo patrauklumo. Nepaisant įvairovės, sudėtingumo ir daugialypumo, niekaip nedingsta tikėjimas, kad radus tą pradą bus įminta pasaulio paslaptis, todėl tai verčia nuolatos, vėl ir vėl leistis į jo paieškas…“

Kęstas Kirtiklis