Žurnalas Kaunui „Į“ #3: (Post)industrinis Kaunas

Kaune vis dar aptinkama gerokai senstelėjusi, nykstanti rūšis – XX a. pramonės milžinai[1]. Greta kritusių milžinų, didžiųjų Kauno gamyklų, kadaise lėmusių urbanistinę miesto plėtrą, tebegyvuoja ir plečiasi anuomet aplink juos suformuotos bendruomenės. Būtent šių bendruomenių nariai, ištikimi darbuotojai palaiko gyvybę nedidelei daliai išlikusių pramonės gigantų. Senuosius pramonės milžinus keičia šiuolaikiniai, naujo porūšio organizmai, gimstantys mieste ir jo apylinkėse, kartais visai šalia kauniečių gyvenamųjų namų, turėjusių stovėti atokiame gamtos prieglobstyje.

Kalbantiems apie (post)industrinį Kauną praverčia skliausteliai, nes aptariamas reiškinys dar nėra baigtinis. Kitaip tariant, post dar neįvyko. Mieste tebėra apstu senosios pramonės klestėjimo ženklų, industrijos nykimas tebesitęsia, vis dar gyva atmintis tų, kuriuos asmeniškai paveikė ar veikia šie pokyčiai. Žurnalo turinys nesufleruoja  atsakymų apie postindustrinę realybę, veikiau tėra bandymas ieškoti atskaitos taškų refleksijai pasirinkus Kauno atvejį, jame vykstančius procesus, apjungiančius miesto praeitį, dabartį ir ateities perspektyvas.

Trečiajame žurnale užmezgamas pokalbis tarp milžino ir žmogaus – pramonės ir žmogiškosios patirties, lydėjusios industrinį miesto virsmą.

[1] Stovint ant kritusių milžinų pečių – 2018 m. Labine, Kroatijoje, įvykusios industrinio meno bienalės pavadinimas.