Žurnalas Kaunui „Į“ #4: Įvairiatautis Kaunas

Kaunas pastarąją pusę amžiaus gyvavo įsitikinimu, kad yra lietuviškiausias miestas pasaulyje. Tai buvo tiesa. Lyginant su Vilniumi, Klaipėda ar Panevėžiu, Kaune iš tiesų buvo didžiausias lietuvių nuošimtis. Tačiau tai ne visa tiesa. Iki pat Antrojo pasaulinio karo šis miestas buvo itin mišrios tautinės sudėties, tokiu jis po truputį virsta ir dabar.

Šiame numeryje bandome apžvelgti daugiakultūrį Kauną. Žydai, rusai, lenkai, vokiečiai, indai, totoriai, italai atsiskleidžia pačiais įvairiausiais rakursais ir pjūviais. Kaunas, pasirodo, nėra toks vienalytis, kokiu save laiko. Tai buvo vienas atradimas, nuspėjamas, tačiau vis tiek įdomus.

Tačiau rengiant šį numerį nutiko ir kitas dalykas. Bandydami atkapstyti kitas, nelietuviškas, kultūras Kaune, neišvengiamai turėjome priimti ir pamatyti tų kultūrų žvilgsnį į save. Tai, ką laikome duotybe, lietuviškumu, norma, čia mums grįžo tarsi veidrodžio atspindy – kitų kultūrų atstovai atvėrė Kauną, kuris mums gal šiek tiek neįprastas ir naujas, tačiau įdomus ir vis tiek savas. Čia aptikome ir indus, žaidžiančius kriketą, ir ruandietę, dainuojančią gimtąja kalba apie Kauną.

Numerį užbaigiame istorija apie Ramybės parką – buvusias kapines, kurios sovietmečiu sulygintos, o dabar tapusios tarsi niekieno žeme. Aplink parką, nelyg mažą Kauno modelį, gyvenantys ir dirbantys įvairių kultūrų žmonės atskleidžia savo istoriją ir savo gyvenimą. Kiekvienas pasakojimas skirtingas, nors kalbama apie tą patį. Kiekvienas atveria savitą perspektyvą, nors žengia per ten pat. Tokia ir šio numerio pamoka – miestą kuria skirtingi žvilgsniai ir skirtingos patirtys.