Virgilijus Šonta. Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje

„Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“ – 1962-aisiais Bobo Dylano sukurtos dainos „Plaikstosi vėjyje“ priedainis. Egzistencinius klausimus kelianti daina tapo pasaulio kovotojų už pilietines teises himnu, tokia pat įsimintina, kaip amerikiečiams anuomet Martino Lutherio Kingo pasakyta kalba „Aš turiu svajonę“, tokia pat svarbi, kaip mums 1972-aisiais vykusių antisovietinių protestų – kalantinių – skanduotė „Laisvę Lietuvai!“

Fotografas Virgilijus Šonta (1952-1992) gyveno visuomenėje, kuriai socialines „normas“ diktavo primityvi ir brutali sovietų valdžia. Menininkas tyrinėjo kasdienybę, išbandė savo atsparumą sistemai ir takumą joje, tikrino „sienų“ tvarumą. Jo kelias vingiavo tarp institucinių struktūrų nuostatų ir asmeninių pasirinkimų, tarp represyvaus režimo spaudimo ir vidinių laisvės paieškų. Santvarka lėmė Šontos neišsikalbėjimą, nutylėjimus, slėpinius ir jo trumpo, audringo, tragiško (nužudytas 40 metų amžiaus) likimo dėlionę. Tačiau fotografo palikimas didžiulis. Jo kūryba skleidžiasi melancholiškomis nuotaikomis, stebintis žmogumi, mezgant archajišką ryšį su gamta ir ekscentrišką santykį su aplinka, per eksperimentavimą mene, per jautrią fotografijos estetiką. Paradoksalus, nenuspėjamas, neįmenamas, genialus.

Knygoje koduojamos pagrindinės menininko kūrybos ir biografijos gairės: analoginės fotografijos raiška (Ag), studijos ir kūrybos pradžia Kauno politechnikos institute (KPI), įsitraukimas į Lietuvos fotografijos meno draugijos veiklą (LFMD), jo gyvenimą gaubęs šmėkliškas KGB fonas (KGB), slepiama tapatybė (LGBTQ+), JAV pilietybė ir kelionės į „savo“ šalį (USA). Čia, kaip ir menininko gyvenime, gausu paslapčių, galvosūkių, „tarp eilučių“ slypinčių nuorodų ir pakeliui kylančių klausimų, atsakymai į kuriuos plaikstosi vėjyje.

Margarita Matulytė