Romualdas Požerskis „Paskutinieji namai“

Humanistinis santykis su žmogumi akivaizdus Romualdo Požerskio (1951) fotografijų serijoje „Paskutinieji namai“. Ją autorius kūrė nuo 1983 iki 1990 metų Nemenčinėje, Laugaliuose ir Macikuose, kur išraiškingai ir emociškai įprasmino daugiaplanius gyvenimo senelių namuose vaizdus. Požerskio darbuose žmogaus išgyvenimų paletė išsilieja be galo plačiai, nors buvo fotografuojama ribotoje fizinėje ir socialinėje erdvėje. Talpus fotografijų emocingumas padeda senelių veiduose atpažinti ir patirtį, ir naivumą, kurie skatina juos džiaugtis gyvenimu neatsižvelgiant į išorines aplinkybes. Todėl nenuostabu, kad ir visa serija, ir atskiri jos darbai – tai apibendrintos žmogaus egzistencijos metaforos, nuo seno pamėgtos tiek Vakarų, tiek ir Lietuvos humanistinės fotografijos meistrų.
Dėmesys gyvenimui, kuris didžiajai visuomenės daliai dažnai lieka nematomas, išskiria R. Požerskį iš kitų Lietuvos humanistinės fotografijos atstovų, kurių darbų paprastai neriboja konkrečiai visuomenės grupei skirtos temos. Fotografas nevengia išryškinti įprasto gyvenimo ar normalios visuomenės paribiuose atsidūrusių bendruomenių ar atskirų žmonių būties kitoniškumo ir tik tuomet joje ieško žmogiškų vertybių. Taip gimsta ir „Paskutiniųjų namų“ konfliktas bei drama – socialinė padėtis ir jų pačių kūnai seneliams nebeleidžia gyventi įprato gyvenimo, tačiau jie neatsisako kasdienių džiaugsmų ir išsaugo žmogiškąjį orumą.