„Penktas žurnalo Kaunui „Į“ numeris keliauja į gamtą. Šiek tiek laukinis, šiek tiek prijaukintas, plunksnuotas ir plaukuotas, su žeme ir požemiais, su šaknimis ir lapais, apie Kauną ir ne tik apie jį. Žurnalo lapuose – žodžiai apie gamtą, kuri buvo, ir viltys, kilusios mąstant apie aplinką, kuri bus. Laikas sujungia problemas ne tik kaip chronologinis siūlas, jis leidžia daryti išvadas, mokytis, keisti. Ar lengva tai daryti?
Geologijos mokslo akivaizdoje savo gyvenimą suprantame kaip mažą akimirksnio dalelę. Kauno istorija geologo akimis – tik kelios akimirkos planetos gyvenime. Užsimerkęs gali įsivaizduoti ugnikalnių gimimo procesus, uolienų judėjimo energiją, o atsimerkęs – pamatyti akmens veidą tiesiog pastatų apdailoje ar po savo kojomis. Kiekviena to veido linija pasakoja milijonų metų senumo istorijas. <...>
Verta atskirai paminėti šio numerio evoliuciją. Prie atvirai skelbiamos idėjos sukurti gamtai skirtą numerį prisidėjo nemažas būrys skirtingų interesų, profesijų žmonių. Vieniems darbas su gamta, buvimas miesto gamtoje yra kasdienybė, kitiems – profesinis ir asmeninis apmąstymų ir tyrinėjimų objektas, tretiems – atradimų, savarankiško požiūrio realizavimo galimybė. Ilgi karantininiai pokalbiai ekranuose šlifavo temas, vyko natūrali, o kartais ir šiek tiek dirbtinė atranka. Gyvi susitikimai gamtoje ir galerijoje, specialistų konsultacijos, laiškai, tekstai, vaizdai, pokalbiai, peržiūros, kantrybė ir daug kitokios medžiagos galų gale suformavo šiuos lapus. Kaip gera, kad žodis lapas talpina savyje ir kultūrinę, ir natūrinę prasmę. Tesuteikia šie lapai deguonies ne tik kūnui, bet ir mintims.“

Aurelija Maknytė