Romualdas Požerskis „Atlaidai“

Atlaidus Romualdas Požerskis fotografavo daugiau nei du dešimtmečius (1974–2001) keliaudamas po įvairias Žemaitijos bei Dzūkijos vietas, įamžindamas kitoniško pasaulio vaizdus, stipriai jaučiamus visame fotografijų cikle. Jame įamžintos religinės apeigos, išraiškinguose žmonių veiduose atsispindinčios emocijos ir jų nekasdieniška išvaizda. Ne vienoje fotografijoje autorius užfiksavo ir įspūdingas atlaidų dalyvių minias civilizacijos dar mažai paliestos, tartum amžinos gamtos fone.
Kaip teigia kitas žymus fotografas Algimantas Kezys, „Požerskio nufotografuoti dabartinėje Lietuvoje švenčiami atlaidai kelia ne vien nostalgiškų prisiminimų bangą tiems, kurie turėjo progos į tokius atlaidus važinėti dar prieškariniais laikais, bet ir pagarbą Lietuvos žmogui, kuris iki šiol išlaikė tikėjimą ir stiprų prisirišimą prie šių senųjų kaimo tradicijų. Jo fotografijose, kaip ir mūsų atmintyje, stojasi prieš akis didžiųjų atlaidų epizodai: arklių traukiamos pavados, su jauniausiu sūnumi ant priekinio sosto tarp tėvo ir motinos, likusi šeimyna ant minkšto šieno toliau vežime; miestelyje ar bažnytkaimy kaimynų ir draugų susitikimai šventiškai pasidabinus, rimti pokalbiai vyrų būrelyje, šnibždėjimaisi tarp moterų; užkandžiai pievose ant patiestų dekių, ištuštinti gėrimų buteliai pašonėje; pamaldos bažnyčiose ir šventoriuose, procesijos; baltais drabužiais apsitaisiusios mergaitės, baltom pirštinėm pasipuošę kryžių, vėliavų ir baldakimų nešėjai; maldininkų minios – vieni stati, kiti kniūbsti ant kelių, treti iškėlę rankas į dangų ar sugulę kryžiumi ant žemės prieš Kryžiaus Kelių stacijas. Ši Lietuvos atlaidų panorama Požerskio pradėta fotografuoti prieš gerą dešimtmetį, kai dar nebuvo įsibrovusi į juos modernizacija – automobiliai. Žmonėms pradėjus į atlaidus važinėti automobiliais, jau nebėra, anot Požerskio, kas buvo. Užfiksuota tik autentiškoji atlaidų gadynė.“